Strapsniai:


Skiepijiesi - sveikiname! Dalyvauji eksperimente ...

Parengė Adelė Čiudak

projektai@ekologija.lt

„Jei turėčiau dabar vaiką, aš neleisčiau jo skiepyti. Jei reiktų, aš pakeisčiau pavardę, pervažiuočiau į kitą valstiją. Dingčiau su visa šeima. Yra kelių, kaip apeiti sistemą, tik reikia juos žinoti. Jūs galite remtis savo religiniais įsitikinimais ir tokiu pagrindu būti atleisti nuo skiepijimosi. Tai galima visose valstijose“ – iš John Rappoport, Pulitzer premijos nominanto, interviu su JAV mokslininku, buvusiu vakcinų kūrėju.

Ilgai dvejoję, projektavę greičiausiai tikėtiną atmetimo reakciją, šį kartą leidome sau pasirinkti ypatingai jautrią ir „nepatogią“ temą, tikėdamiesi, jog skrupulingai bei itin atsakingai surinkta medžiaga paskatins norą pasigilinti labiau ir gal būt... pasielgti atsakingiau.

Skiepai bei jų poveikis imuninei sistemai

Taigi kas yra skiepai? Skiepai – tai ligos agento (buitiškai kalbant, ypatingai maža ligos dozė) ar jos antigeno įvedimas į konkretų organizmą, nesukeliant susirgimo. Jeigu ligos agentas įjungtų visą imuninę sistemą, jis sukeltų visus ligos simptomus. Ligos  simptomai – tai visų pirma aštrios uždegiminės reakcijos į ligą simptomai (karščiavimas, skausmas, bloga savijauta, funkcijos netekimas).

Skiepo gudrumas tas, kad jis turi stimuliuoti imuninę sistemą lygiai tiek, kad būtų pagaminti antikūnai ir įsiminti antigenai, bet ne tiek, kad sukeltų aštrią uždegiminę ląstelinės imuninės sistemos reakciją. Paprastai apibendrinant skiepų veikimo mechanizmą, galima teigti, kad žmogus visam gyvenimui susargdinamas tam tikros ligos lėtine forma, taip sumažinant (?) tikimybę susirgti ūmiąja.

Taip pat norėčiau ypatingai akcentuoti tai, jog priešingai anksčiau egzistavusiai nuomonei šiandien jau viešai pripažįstama, jog skiepai nestiprina ir nepalaiko visos imuninės sistemos. Vietoj to skiepai stipriai stimuliuoja ligos atpažinimo ir atsiminimo funkciją, kuri kartu slopina ląstelinę imuninę sistemą ir taip apsaugo nuo ligos. Tai, ko išvengta, – ne liga, o mūsų imuninės  sistemos gebėjimas išaiškinti, sureaguoti į susirgimą ir įveikti jį!

Kodėl reikia skiepytis

Prisiminkime, kodėl medicinos darbuotojai bei įstatymų leidėjai siūlo ar net reikalauja skiepytis.

1. Todėl, kad žmonija baiminasi infekcinių ligų epidemijų pavojų.

2. Todėl, kad kiekvieną žmogų reikia apsaugoti nuo tam tikrų infekcinių ligų.

Dėl teisybės, kiekvienas save gerbiantis medikas taip pat turėtų pridurti, jog epidemiologiniai tyrinėjimai parodė, kad gerėjant gyvenimo sąlygoms, higienai, mitybai, šeimų išsimokslinimui, rizika susirgti pavojinga gyvybei infekcine liga ar uždegimu stipriai mažėja. Šeimoms su priešingomis sąlygomis, skiepai greičiausiai bus naudingi. Žmonėms su polinkiu į alergijas ir autoimunines ligas skiepai tikriausiai pakenks.

Labai dažnai masinės informavimo priemonės padidina infekcijų protrūkių mastus ir padaro iš to sensaciją. Kiekvienas žmogus turi laisvai rinktis ir spręsti, remdamasis žiniomis, o ne baime ir gandais, bus skiepai jam ir jo vaikui naudingi ar ne.

Kodėl verta pagalvoti prieš skiepijantis

Taigi remdamiesi teiginiu, jog kiekvienas, remdamasis prieinama informacija, o ne gandais, turi teisę pasirinkti skiepytis ar ne, norėtumėm atsijoti gandus ir pateikti faktus, apie kuriuos turėtų būti informuojamas kiekvienas besiruošiantis pasiskiepyti.

Faktas Nr. 1. Teiginys, kad vakcinos apsaugo nuo infekcinių ligų dar nėra galutinai įrodytas. 2000 m. St. Louis mieste (JAV) Amerikos gydytojų ir chirurgų asociacija (AAPS) priėmė rezoliuciją, kurioje masinė vakcinacija prilyginta eksperimentams,  atliekamiems su žmonėmis, ir remiantis žmogaus teises ginančiu Niurnbergo kodeksu, pasiūlė atsisakyti privalomo skiepijimo JAV.

Faktas Nr. 2. Pastebėta, jog žmonės suserga tomis ligomis, nuo kurių jau buvo anksčiau imunizuoti.

Faktas Nr. 3. Patys vakcinų gamintojai negarantuoja 100 proc. veiksmingumo.

Faktas Nr. 4. Vakcinuojant sukėlėjas/ antigenas į organizmą injekuojamas, taip aplenkiant natūralius barjerus (gleivines, nespecifines apsaugines reakcijas). Nesant įprastų infekcijos vartų gleivinėse organizmas reaguoja irgi nenatūraliai, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. (Pvz., skiepyti vaikai alergija serga 4–5 kartus dažniau už neskiepytuosius).

Faktas Nr. 5. Žmogus niekuomet neserga dvejomis infekcinėmis ligomis vienu metu. Todėl labai sunku prognozuoti, kas konkrečiu atveju nutinka infekavus iškart kelis sukėlėjus ar jų antigenus naujagimiui, kurio imuninė sistema dar galutinai  nesusiformavusi ir apie kurią, pasak pačių imunologų, žinoma dar labai nedaug.

Faktas Nr. 6. Niekas iki šiol galutinai neatsakė į klausimą, kodėl masinės epidemijos metu išlieka neužsikrėtusių žmonių (nevakcinuotų), net turinčių tiesioginių kontaktų su sergančiaisiais.
Faktas Nr. 7. Nacionalinis Vakcinų žalos fondas, įkurtas 1986 m. (JAV) tam, kad kompensuotų vakcinų padarytus nuostolius, iki šios dienos išmokėjo kompensacijų daugiau nei už 1 milijardą dolerių.

Savo pacientą gerbiantis medikas, besigilinantis į naujausius savo srities mokslinius tyrimus, taip pat galėtų informuoti pacientą, jog skiepas gali sukelti ar sustiprinti kitas ligas, kurios būtų persirgtos be simptomų ar lengviau, o ypač besidominčiajam – papasakotų, jog: 

- praktiškai nė su viena vakcina neatlikti tyrimai jos kancerogeniniam bei mutageniniam poveikiui ištirti;

- paskiepyti vaikai linkę dažniau ir sunkiau sirgti „paprastomis“ infekcinėmis ligomis;

- jei Jūs, pavyzdžiui, esate kokios nors religijos pasekėjas, vegetaras ir pan., Jums tiesiog privalu žinoti, jog vėjaraupių, raudoniukės bei kitos vakcinos auginamos ant persileidimo ar aborto metu žuvusio kūdikio audinių, jaunų paršelių audinių. Negyvas virusas „IpolR” auginamas ant beždžionių inkstų ląstelių. Beždžionių inkstų ląstelės naudojamos originalioje poliomelito vakcinoje SIV–40 ir buvo rastos auglių ląstelėse tų vaikų, kurių tėvai buvo paskiepyti nuo poliomelito, užkrečiant virusu.

Šie ir dar daugybė panašių faktų yra publikuojami viešai prieinamuose šaltiniuose, ir net lietuvių kalba! Kyla nuoširdus klausimas, kodėl prieš skiepydamiesi negauname panašaus turinio atmintinės. Kodėl neplėtojamas joks viešas diskursas šiuo kiekvienam iš mūsų svarbiu klausimu, o patys užduodami klausimus apie skiepų efektyvumą bei galimą šalutinį poveikį, kažkodėl jaučiamės paskutiniai kvailiai (nes drįstam abejoti), arba net savo vaikų žudikais (kai išdrįstam paprieštarauti, ar net atsisakyti privalomo skiepo).

Atsakinga tėvystė – atsakingas požiūris į vaikų skiepus

Kalbant apie kūdikių skiepijimą, logiškai mąstančiam žmogui (net neturinčiam specialių medicininių žinių) turėtų kilti klausimas: kas konkrečiu atveju nutinka injekavus iškart kelis sukėlėjus ar jų antigenus naujagimiui, kurio imuninė sistema dar galutinai nesusiformavusi ir apie kurią, pasak pačių imunologų, žinoma dar labai nedaug. Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojantį skiepų kalendorių iki pusantrų metų vaikas paskiepijamas devyniomis vakcinomis pradedant nuo pirmųjų dienų. Kyla klausimas – kiek dienų per tuos pusantrų metų toks vaikas būna sveikas ir gali netrukdomas augti ir vystytis?

Na, o tėvams, kurių vaikams primygtinai sudarinėjamas skiepų kalendorius, būtų sąžininga suteikti informaciją apie tai, jog:

- pradėjus skiepyti nuo vėjaraupių, šios ligos atvejų išties sumažėjo, bet pastebėta, kad kartu žymiai padažnėjo juosiančiosios pūslelinės (herpes zoster) atvejų – t. y. lengvą ir nekaltą ligą keičia nepalyginamai sunkesnė (abi šias ligas sukelia tas pats virusas);

- įrodyta, jog persirgusiems (natūraliai, nepasiskiepijus) tymais vėliau gyvenime daug mažesnė autoimuninių ligų bei vėžio rizika. Yra duomenų, kad hepatito A virusas mažina galimybę susirgti alerginėmis bei autoimuninėmis ligomis, ir t. t.;

- užfiksuota, jog per pastaruosius 20 metų Jungtinėse Valstijose laukiniu poliomelitu nebuvo sergama, o užregistruoti susirgimai – vakcinavimo pasekmė. Gyvo poliomelito viruso vakcina gali sukelti sutrumpintą persirgimą poliomelitu (nuo taip susirgusių asmenų gali užsikrėsti tie, kurie valgo, geria iš imunizuoto asmens indų);

- meningito vakcina neapsaugo vaiko nuo kitų šios ligos formų. Šiandien šios ligos retos, tyrimų duomenys rodo, jog vakcinos apsaugo tik 41proc. paskiepytų vaikų;

- užsikrėtus hepatitu B ar difterija (kuri nėra ypatingai pavojinga) galima išsigydyti antibiotikais ir lovos režimu, tai dažniausiai yra veiksminga;

- yra žinoma, kad norint išvengti grėsmingų vakcinos sukeliamų reakcijų, stabligės komponentas taip atskiedžiamas, tad tampa mediciniškai neefektyvus;

- tymų vakcina dažnai vartojama junginyje TKR (tymai/kiaulytė/raudonukė), ir pagal paskutinius Europoje paskelbtus tyrimus gali būti ryšys tarp TKR vakcinų ir autizmo bei žarnų sutrikimo sindromo. Paprastai skiepijami kelių dienų ar mėnesių amžiaus vaikai – tuo jų gyvenimo periodu, kai intensyviausiai vyksta adaptacija prie aplinkos, imuninės ir kitų organizmo sistemų vystymasis.

Skiepai šiuo periodu visų pirma reiškia grubų įsikišimą į natūralius procesus su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Atrodo savaime suprantama, kad sąmoningi tėvai stengiasi sudaryti kuo geresnes sąlygas savo vaikui augti ir vystytis – savo meilę, natūralų maitinimą, švarų ir gryną orą, pagal galimybę vengia cheminių vaistų, „sintetinio“ maisto ir pan. Skiepijant sveikas vaikas dirbtinai susargdinamas spėjant, kad tai praeis be rimtesnių pasekmių, ir tikintis, kad ateityje tai taps gėriu...

Kam naudinga apie tai nekalbėti?

Laikui bėgant vakcinos įgavo „neliečiamybės“ statusą, joms praktiškai negalioja įprasti farmacijos pramonėje taikomi standartai. Įvesti naują vakciną, pasirodo, daug lengviau nei bet kokį kitą vaistą. Per mažai atlikta studijų, kurios patvirtintų šalutinį vakcinų poveikį. Tačiau nereikia pamiršti, kad tokie tyrimai reikalauja didelių investicijų. O tyrimus, demonstruojančius vakcinų saugumą ir efektyvumą, užsako patys gamintojai...

Iki šiol nuslepiama informacija apie skiepų sukeliamas arba galimas sukelti nepageidaujamas reakcijas, įskaitant traukulius, kitus neurologinius simptomus ar net mirties atvejus. O joms pasireiškus, dažniausiai neigiama jų sąsaja su skiepais. JAV VAERS (Vakcinų pašalinio poveikio registravimo sistema) duomenimis, gydytojai praneša mažiau kaip 10 proc. tokių atvejų. Lietuvoje tokie atvejai išvis retenybė.

Vakcinų kūrėjas savo vaiko neskiepytų

Pabaigti norisi ištrauka iš John Rappoport intreviu su JAV mokslininku, buvusiu vakcinų kūrėju:

„...(K): Jei skiepai tikrai žaloja, kodėl juos naudoja?

(A): Pirmiausia, tai nėra čia jokio „jei“. Jie žaloja. Sunkiau būtų atsakyti, kodėl jie žaloja ten, kur, atrodo, žalos neturėtų daryti. Turėtų būti atliktas atitinkamas tyrimas, bet jo niekas neatliks. Tyrėjai turėtų sudaryti tam tikrą žemėlapį, schemą, tiksliai parodančią, ką veikia vakcinos nuo to momento, kai pakliūva į organizmą. Tokio tyrimo iki šiol nėra atlikta. (...)

(K): Andrew Wakefield, anglų gydytojas, aptikęs ryšį tarp TKR (kombinuota vakcina prieš tymus, kiaulytę ir raudoniukę) skiepų ir autizmo, buvo neseniai atleistas iš Londono ligoninės, kurioje dirbo.

(A): Taip. Wakefieldas padarė didžiulę paslaugą. Jo duomenys tiesiog pritrenkiantys. Jūs turbūt žinote, kad Tony Blairo žmona domisi netradicine medicina. Turbūt tai ir bus ta priežastis, dėl kurios jų vaikas nebuvo skiepijamas vakcina TKR. Blairas apėjo šį klausimą interviu spaudoje, pasakęs, kad tai yra „kišimasis į jo ir šeimos asmeninius reikalus“. (...)

(K): Kad išvengtume painiavos, pakartokite, prašau, dar kartą, kokių problemų gali kilti pasiskiepijus.

(A): Mes kalbame apie dviejų rūšių skiepų pasekmes. Vienu atveju, paskiepytasis suserga ta liga, prieš kurią ir buvo skiepytas, nes vakcinoje yra pačios ligos faktorius. Kitu atveju, paskiepytajam neišsivysto liga, prieš kurią buvo skiepyta, bet, praėjus kuriam laikui ar iš karto, išsivysto kitas susirgimas, iššauktas skiepų. Tai gali būti autizmas ar kita liga, pavyzdžiui, meningitas. Žmogus gali tapti protiškai atsilikusiu. (...)

(K): Bet kol kas vaikai skiepijami, ir, atrodo, auga visai sveiki.

(A): Labai svarbus žodis „atrodo“. O kaip tie vaikai, kurie nesugeba sukoncentruoti dėmesio mokyklose? O kaip tie vaikai, kuriuos užplūsta pykčio priepuoliai? O kaip tie vaikai, kurie negali panaudoti visų savo proto gebėjimų? Aš žinau daug to priežasčių, bet skiepai – pagrindinė. Aš nerizikuočiau. Aš nematau priežasčių rizikuoti. Kalbant sąžiningai, aš nematau ir priežasčių leisti  vyriausybei spręsti už mus. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog žodžių junginys „valstybinė medicina“ dažnai prieštarauja pats sau. Arba viena, arba kita, bet ne kartu. (...)

(K): Medicinos rato atstovai unisonu kartu su spauda gąsdina tėvus siaubais, kurie įvyks, jei vaikai nebus paskiepyti.

(A): Jie bando pristatyti atsisakymą skiepytis kaip nusikaltimą. Jie tai vadina blogu tėvų pareigų vykdymu. Į tai atsakyti galima tik pasitelkus informaciją. Kovoti su valdžia visada nesaugu. Ir tik jūs galite nuspręsti skiepytis ar ne. Kiekvieno žmogaus atsakomybė turėti savo nuomonę“.

Straipsnis parengtas pagal medžiagą, publikuotą internetinėje svetainėje www.homosanitus.lt,

Gyd. homeopato S.Stankūno straipsnį „Skiepai: naudingi ar žalingi?“, Wolfgang Goebel, Michaela

Glockler knygą „Padėkime augti. Sveikas ir saugus vaikas nuo kūdikystės iki brandos“ (2007),

rusų mokslininkų A. Kotok (2006) bei G. Černovskajos (2002) knygas bei straipsnyje nurodytus

internetinius resursus.

Straipsnis perspausdintas iš www.ozonas.lt